Mano ūkininkavimo istoriją reikėtų pradėti pasakoti nuo vaikystės, praleistos pas prosenelius. Jie ir padarė didžiausią įtaką, kad pasirinkau ūkininko kelią. Vaikystėje rūpindavausi auginamais gyvuliais, padėdavau ruošti žiemai šieną, todėl ir dabar gyvulininkystė yra prie širdies. Nors proseneliai, o po to ir seneliai, sunkiai dirbo, tačiau matydavau, kad jiems šis darbas nebuvo tik darbas – jie juo mėgavosi. Šis, nuo vaikystės matytas vaizdas paskatino nebijoti kaimo gyvenimo ir vis labiau traukė į jį.
Manau, žmonės, kurie mėgsta kaimą, turi idėjų kaip plėsti ūkinę veiklą, pagaliau turi svajonių susijusių su kaimu, neturėtų kreipti dėmesio, kad vis dar vyrauja žeminantis požiūris į kaimietį. Neretai kaimo žmogus yra labiau išsilavinęs nei miesto žmogus, nes siekiant tobulėti ir diegti naujoves ūkyje, reikalingos žinios.
Pasirinkęs ūkininkavimą aš tikrai jaučiuosi savo rogėse, man tai ne tik darbas – tai pomėgis, gyvenimo būdas. O kai patinka, ką darai, atrodo viskas sekasi geriau ir sklandžiau. Savo patirtimi dalinuosi įvairiuose straipsniuose apie ūkininkavimą, juos galite perskaityti čia.
Būtina remti ir palaikyti smulkiuosius šeimų ūkius, nes tai jiems nėra tik verslas, tai jiems – svajonės įgyvendinimas.
Prie mano svajonės įgyvendinimo galite prisidėti pervesdami simbolines lėšas į sąskaitą Mantas Jančiukas LT434010042200273306.